Seimas nubalsavo teigiamai už draudimą rūkyti balkonuose. Jei po paskutinio balsavimo liepos mėnesį rezultatas bus toks pats, rūkyti balkonuose bus draudžiama, neturint visų namo gyventojų sutikimo.
Aš nerūkau ir niekada gyvenime nerūkiau. Todėl toks valdžios priimtas naujas įstatymas man turėtų patikti. Vis dėlto tokį sprendimą aš vertinu dviprasmiškai. Nesupraskite manęs klaidingai. Aš visiškai sutinku, kad rūkymas iš tiesų yra didelė mūsų visuomenės problema, kuri kasmet nusineša be galo daug žmonių gyvybių. Tačiau dabartinė valdančioji dauguma ir vėl imasi ne prevencijos, ne švietimo ir ne motyvacijos mesti rūkyti didinimo, o eilinį kartą į rankas čiumpa botagėlį. Ščaaaaai…. per kupras visiems ir daugiau, kad nerūkytumėt!
O juk visos išsivysčiusios šalys, kurios daug anksčiau prakalbo apie rūkymo žalą, jau dabar aiškiai žino, kad pirmiausia reikia daugiau dėmesio skirti švietimui. Jis turi būti pradėtas jau mokykloje, tapti ilgalaikiu, neapsiriboti vien paskaitomis, reikia įtraukti žaidimus, diskusijas, ekskursijas ar kitokius švietimo būdus. Ir į tokio pobūdžio veiklas būtinai įtraukti vaikų tėvus bei skatinti, jog bendraamžiai mokytų bendraamžius.
Kitas svarbus aspektas yra motyvacija. Daugelio pasaulinių tyrimų duomenimis, apie 70 proc. visų reguliariai rūkančiųjų norėtų nerūkyti. Daugelis jų bent kartą jau yra bandę mesti, tačiau tik 1–5 proc. savarankiškai bandžiusiųjų pavyko atsikratyti šio žalingo įpročio (nerūkyti metus ir ilgiau). Todėl būtina įvairiais būdais skatinti rūkalius mesti rūkyti, stiprinti jų motyvaciją, suteikti nuolaidas ar dovanų kuponus už drąsą atsisakyti tokios sudėtingos priklausomybės. Kartais pasiryžusiems mesti rūkyti reikalinga ir įvairaus lygio medicinos bei psichologinė pagalba. Visa tai galėtų būti nemokama ir kviečiama pasinaudoti visus, kam tai aktualu. O kur dar nuostabios galimybės įtraukti rūkančiuosius į įvairias sveikos gyvensenos mokymo programas, kurti įvairias motyvacijos skatinimo kampanijas, organizuoti nerūkymo dienas ar konkursus.
Visam tam reikia tik fantazijos ir noro nuoširdžiai padėti, o ne ir vėl rinktis draudimus, nepaliekant žmonėms jokios alternatyvos. Žinoma, šio projekto autorius T. Tomilinas teigia, jog „Mes einame visiškai kitu, daug labiau į rūkantį žmogų orientuotu keliu, nes jo prašome vienintelio dalyko – susitarti su kaimynais dėl rūkymo ir netrukdymo kitiems naudotis savo nuosavybe“.
Tačiau kiek realu, jog kaimynai, kurių dažnas net per eilę metų nesugeba susitarti dėl bendros namo renovacijos ar kiemo asfaltavimo, sugebės susitarti dėl tokių asmeniškų dalykų kaip rūkymas. Bendruomeniškumas mūsų visuomenėje dar tik skinasi kelią, populiarėja tarptautinės kaimynų dienos šventimas, bet visa tai juda tokiu mažu žingsniu, jog tikėtis, kad nerūkantis kaimynas supras rūkantį kaimyną arba atvirkščiai – yra tiesiog neįmanoma.
Pasak projekto autorių, tik ribiniais atvejais, kada jau bus piktybinis nenoras atsižvelgi į savo kaimyno situaciją, tada bus galima kreiptis į policiją. Bet tai yra visiškai atviras kelias į situaciją, kuomet policija turės dar daugiau laiko gaišti spręsdami kaimynų nesutarimus, kai tuo tarpu jų pagalbos gali reikėti daug sudėtingesnėse situacijose.
Galų gale šio projekto kritikai pabrėžia, jog uždraudus rūkyti balkonuose, greičiausiai vis dažniau bus rūkoma atsidarius virtuvės langą ar tualete. Ką tuomet sakys valdžia ir projekto autoriai? Uždrausim rūkyti ir ten? O gal bus svarstoma įrengti specialias rūkymo patalpas šalia daugiabučių? Tačiau tuomet ir vėl bus įnirtingai diskutuojama, ant kieno pečių turės nugulti tokių patalpų finansavimas: savivaldybės, namo administratoriaus ar pačių gyventojų.
Taigi, kam mojuoti draudimais ir botagais, jei šiuolaikinė visuomenė turi daug humaniškesnius sprendimo būdus?